Esu girdėjęs vieną taiklią mintį, kad tikrasis „piaras“ yra demokratiškos ir atviros visuomenės profesija. Kuo visuomenė yra demokratiškesnė, tuo ryšiai su visuomene gali būti efektyvesni, atviresni, profesionalesni ir t.t. Na, o kuo visuomenė yra autokratiškesnė, tuo labiau komunikacinėje veikloje yra nukrypstama į propagandą. Tad būtų galima sakyti, kad ėjimas nuo autokratijos prie demokratijos kartu yra ir artėjimas nuo propagandos prie ryšių su visuomene. Kodėl šis reiškinys aktualus mūsų šalyje?

Gaila, bet turiu pripažinti, jog mūsų visuomenė kol kas dar nėra tolerantiška. Priešingai, gausu nesuprantamų apraiškų, kuomet visiškai ramiai toleruojamas smurtas šeimoje, tačiau didelė dalis visuomenės pasisako prieš lytines mažumas, juodaodžius ir t.t. Taigi akivaizdu, jog daugumos žmonių vertybės yra iškreiptos. Ir tai nieko nuostabaus – juk kai žmogus yra uždarytas (nesvarbu kur: kalėjime, šalyje, gilioje provincijoje ar kur kitur), jis natūraliai ima atmesti viską, kas jo aplinkoje pasirodo neįprasta. Lietuvos visuomenėje dėl penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų tai yra taip stipriai įsišakniję, kad ir užsiimant RsV praktika su šia problema be galo dažnai susiduriama.

Netoleranciją bet kokiai kitokiai nuomonei stebėti tenka nuolat. Tuomet žmogus turi savo įsitikimų, kurių pakeisti praktiškai neįmanoma – nors esamas požiūris labai retai būna paremtas objektyvia informacija, kiekviena alternatyva yra iškart atmetama. Tai reiškia, kad kuo visuomenė yra atviresnė, tuo mūsų, kaip komunikacijos specialistų, darbas yra vertingesnis, naudingesnis, mums lengviau jį vystyti. Nors Lietuvoje apie toleranciją kalbama daug, didžioji dalis visuomenės tuos pačius dalykus suvokia visiškai priešingai. Todėl dauguma žmonių, priimančių įvairialypį pasaulį tokį, koks jis yra, ir gyvenančių savo bendraminčių apsuptyje, dažnai nemaloniai nustemba – akis badančios netolerancijos apraiškos atrodo tikrai skaudžiai ir neskaniai. Tuomet imi galvoti, kad galbūt Lietuvoje reikėtų užsiimti ryšiais su visuomene ir pačiai tolerancijai populiarinti.

Pastarąjį kartą tokia mintis man kilo Europos krepšinio čempionato metu, netyčia užmetus akį į Facebook’ą – puslapis lūžo nuo komentarų apie juodaodžius prancūzus, aiškinimų, kad Europos čempionai jau yra Afrikos čempionai, ir visų kitų nesąmonių.

Dažniau į tai atkreipiant dėmesį supranti, kad tą patį galima pamatyti praktiškai visur: smurtas šeimoje, neapykanta kitataučiams, juodaodžiams, seksualinėms mažumoms – visai tai yra vieno lizdo paukščiai, atsiradę jau nuo labai senų laikų. Juk seniau ir raganas ant laužo degindavo lygiai taip pat, kaip dabar gėjus apmėto kiaušiniais ar dar kažkuo. To priežastis – visuomenėje atsiradęs svetimkūnis, tai, kas joje atrodo neįprasta. O kur dingo demokratija? Juk tų visuomenių, kurios egzistavo anksčiau, mes negalime pavadinti demokratiškomis, nes tada valdė koks nors karalius, kunigaikštis ar dar kas nors. Jose nebuvo ir „piaro“ – vyravo propaganda: katalikiška, karaliaus, sovietinė ir t.t., o kitokios nuomonės turėjimas reiškė pražūtį. Tad kaip tokiu atveju reikėtų vadinti mūsų visuomenę? Gaila, tačiau tai, ką mes nuolat stebime savo šalyje, galima pavadinti tik neišsivysčiusios, „old school’inės“ visuomenės apraiškomis.

Manau, kad mes, lietuviai, tikrai buvome labai priartėję prie europinių vertybių, bet vėliau, sovietmečiu, stipriai žengtelėjome atgal. Šiandien, bandydami atsikratyti įsisenėjusių stereotipų ir baimių, kurios mums buvo diegiamos visus penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų, išgyvename, galima sakyti, pereinamąjį laikotarpį. Taip, gera žinia yra ta, kad mes vis dėlto judame tolerantiškos visuomenės link. O šiam procesui dar tik įsibėgėjant būtina apie tai kuo daugiau kalbėti ir diskutuoti – juk kiekvienas iš mūsų savo visuomenėje norime būti priimtas ir suprastas.