Jau esu kalbėjęs apie tai, kodėl Lietuvoje reikalingi RsV tolerancijai populiarinti. Didžiajai mūsų visuomenės daliai sunkiai gebant priimti „diversity“ apraiškas, tam tikra komunikacinė veikla šalyje yra žymiai sudėtingiau vystoma. Tad su kokiomis problemomis mes, komunikacijos specialistai, šiandien susiduriame?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad gyvenant aplinkoje, kurioje nėra galimybių girdėti daug nuomonių arba galima girdėti tik ją vieną (kaip buvo ir Tarybų Sąjungoje, kurioje mes gyvenome), kalbėti apie RsV net neverta. Tokiu atveju vyrauja propagandinė visuomenė, kurioje viskas remiasi tik vienu požiūriu. Šiuo metu lietuviškam mentalitetui vystantis nuo sovietinio mąstymo link atvirai ir teisingai visuomenei būdingo pasaulio suvokimo, „piaro“ paslaugos įvairėja. Tokioje aplinkoje savo veiklai mes galime surasti žymiai daugiau spalvų, žodžių ir garsų, akcijų atrakcijų ir ko tik besugalvosi, o taip veikti uždaroje visuomenėje būtų žymiai sunkiau. Visgi mūsų šalyje dar galima stebėti labai daug netolerancijos apraiškų, neleidžiančių atskleisti visų ryšių su visuomene galimybių.

Norėdami visuomenei pasakyti kažką naujo, pateikti naujų idėjų, diskutuoti apie tai, kas puikiai išnaudojama kitose šalyse, mes dažnai susiduriame su problema, kurią būtų galima įvardinti kaip „visišką atmetimą“. Žmonės nepasirengę klausytis to, kas yra nauja, nes jau vien šis faktas yra suvokiamas kaip kažkas baisaus, negero, nesuprantamo, todėl ir normali diskusija vykti čia negali. Jos pradžia įmanoma tik tada, kai tokie žmonės siektų išsilavinimo, perskaitytų daugiau knygų, pamatytų platesnį pasaulį. Nes diskutuoti su žmogumi, kuris tam nėra pasirengęs, paprasčiausiai neišeina. Juk dažniausiai normali diskusija niekada nesivysto ten, kur tai daryti bando išsilavinę, daug matę, supratingi ir atviri pasauliui asmenys su tais, kurie nuolat užsidarę savame kiaute ir mažai ką suprantantys. Tą puikiai galime stebėti ir skirtingose šalyse, kur bendros kalbos tarpusavyje dažnai neranda vadinamosios aukšto ir žemo pasitikėjimo visuomenės. Juk dėl to ir Lietuvai dažnai sunku susikalbėti su Skandinavijos šalimis ar Rusija – kiekviena iš jų remiasi savo visuomenės pozicija, kur tolerancija suvokiama visiškai skirtingai.

 Iš tiesų skirtingi požiūriai susiformuoja labai nesunkiai. Tarkim, jei iš vaiko, kuris mokykloje elgiasi kažkaip kitaip nei įprasta, nuolat šaipomasi, jis greičiausiai po to bijos išsiskirti iš savo bendraamžių ir įgys kompleksą visam gyvenimui. Tas pats ir su visuomene – jeigu jai nuolat diegiama mintis, kad gerai yra tik tai, kas įprasta ir tradiciška, bet koks nukrypimas nuo šios normos bus atmestas. Tad ir RsV veikla tokiu atveju labai komplikuojasi, nes turi rinktis – arba vystyti ją tokią, kokia priimtina tai visuomenei, arba iškart susilauksi priešingos reakcijos. Lietuvoje mes tai stebime nuolat – Ševrono atėjimas į Lietuvą, atominė elektrinė, lytinių mažumų ir dauguma įvairių kitų idėjų, kurios iš principo yra naujos, labai greitai atmetamos. Bet blogiausia yra tai, kad šitaip realybę suvokiančiai visuomenei labai nesunku specialiai pakišti mintį, kad visam tam privaloma priešintis. Garsiai neįvardinsime, kas to siekia, bet visiems turbūt ir taip aišku – turime nedraugiškai nusiteikusių kaimynų, kurie, patys tokioje aplinkoje gyvendami, puikiai išmano netolerantiškos visuomenės dėsnius. Tereikia tokius žmones pagąsdinti atomu, Černobiliu, Fukušima, parodyti bėgančio iš krano ir degančio vandens paveiksliuką ir jie nebemąsto, užsidaro savyje ir iškart viskam ima priešintis. Užtenka parodyti šeimą, kurioje vietoj tėvo ir motinos yra dvi moterys, ir žmogus užsiblokuoja – visa tai jam kelia siaubą, atrodo neįprasta, iškart pradedama protestuoti, diskusija nebevyksta, todėl ir jokie ryšiai su visuomene čia tampa nebeįmanomi. Tačiau be viso šito tas pats žmogus visiškai ramiai praeina pro šiukšlių krūvą, ramiai reaguoja į šalia geriančius kaimynus ar už sienos girdimą smurtą šeimoje – juk tai vaizdai, kurie nėra tokie neįprasti, tad ir pasipriešinimas tevyksta vangiai. Toleruojant šias apraiškas ir dažnai visai be reikalo priešinantis daugumai vertingų idėjų, sunku kalbėti apie brandžią ir pilietišką visuomenę.

Visgi matydamas, jog Lietuva pamažu juda tolerantiškos visuomenės link, esu įsitikinęs, jog situacija tik gerės. Todėl viliuosi, kad ateityje žmonėms plačiau žvelgiant į pasaulį ir tampant atviresniems diskusijai, mano profesijos atstovams ne tik dirbti taps įdomiau, bet ir prisidėti prie visuomenei naudingų idėjų skleidimo taps lengviau.