Kategori: Uncategorized

Ryšiai su visuomene prieš propagandą: esame brandesni nei patys manome

Nuolat pabrėžiame, kad esame jauna ir maža valstybė, todėl į Vakarus žengiame iš lėto ir ne visada užtikrintai. Vis dėlto tai, ką matau šiandien, mane be galo džiugina. Į Lietuvos ryšių su visuomene erdvę be perstojo braunasi Rytų ideologijos šalininkai ir užsiima propaganda, taip pat labai smarkiai stengiasi rasti vietininkų čia, mūsų šalyje. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – „Pervij Baltiskij kanal“, „Nord Stream“, „Gazprom“ ir galiausiai „Rosatom“. Pastarąjį būtina išskirti ir aptarti. Tai įmonė, visai neseniai ieškojusi ryšių su visuomene agentūros Lietuvoje ir, mano didžiai nuostabai ir džiaugsmui – neradusi.

Dažnai sakoma, kad verslas yra verslas ir čia nieko asmeniško negali būti – norėsi uždirbti, darysi viską. Kategoriškai su tuo nesutinku. Toks požiūris ydingas. Panašu, kad nesutinku ne aš vienas, o ir visos kitos komunikacijos agentūros, kurioms, matyt, daug svarbiau jų reputacija nei uždarbis. Kodėl niekas nesutiko dirbti su „Rosatom“? Ogi labai paprasta – tai tiesiogiai Kremliui pavaldi įmonė. Vienas Rusijos valdžios įrankių, kuriuo stengiamasi daryti poveikį Baltijos ir kitoms Europos valstybėms.

Grįžkime prie ryšių su visuomene ištakų ir vakarietiškų vertybių, susiformavusių dar XX a. pradžioje. Tai tiesos skleidimas, gėrio siekimas, konfidencialumo užtikrinimas ir galybė kitų bet kuriam paprastam vakariečiui suprantamų savybių. Kaip reikėtų komunikuoti „Rosatom“ vardu? Kaip gali kalbėti tiesą, kai pati projekto esybė yra melas ir jo skleidimas?

Neradusi agentūros Lietuvoje įmonė pasitelkė Maskvos ryšių su visuomene specialistus, nes užsakytą projektą juk vis tiek reikia vykdyti. Agentūra, žinoma, pasielgė taip, kaip būtų pasielgusi bet kuri kita komunikacijos įmonė, kuriai reikia bendrauti su žiniasklaida. Ji suorganizavo žurnalistų kelionę į Astravą. Bėda tik ta, kad vadovaujantis ryšių su visuomene principais, agentūra turėtų leisti žiniasklaidai susipažinti su projekto esme ir gauti atsakymus į visus, jiems kylančius klausimus. O kaip tai padaryti, jei projektas slaptas ir praktiškai jokios informacijos negalima atskleisti? Dar įdomiau, kad šioje istorijoje žurnalistas negali gauti daugiau informacijos nei mūsų valdžios pareigūnai, o ir jie teigia neturintys atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Apie kokią komunikaciją galime kalbėti tokiu atveju ir kokios reakcijos galime tikėtis? Žinoma, neigiamos. Akivaizdžiai matėme, kas vyko po žurnalistų vizito į jėgainę. Nemačiau nė vieno pozityvaus straipsnio spaudoje, nes iš esmės sulaukti teigiamos reakcijos ir neįmanoma – tai neigiamas, melu persunktas ir ant neaiškių pamatų statomas projektas.

Taigi Lietuvos agentūrų pasirinkimas nedirbti su tokio pobūdžio kompanija ne vien moralės klausimas. Vakarietiškomis ryšių su visuomene taisyklėmis besivadovaujančiam specialistui dirbti su tokiu projektu paprasčiausiai neįmanoma. Juk komunikacija nėra ta sritis, kuri sugebėtų kontroliuoti natūralią informacijos sklaidą. Ypač šiais technologijų laikais, kai sunku suvokti kasdien pasirodančios informacijos srauto dydį. Tai reikėtų suprasti ir kai kuriems mūsų verslininkams, kurie kreipdamiesi į ryšių su visuomene agentūrą tikisi, kad komunikacijos specialistai atliks savotišką filtro, kuris praleidžia tik verslininkui norimą informaciją, funkciją. Deja, ryšių su visuomene agentūros nėra vien pozityvių naujienų skleidėjos, jos pirmiausia tiesos skleidėjos ir tai reikėtų pagaliau suprasti. Jos padeda kalbėti ir pasakoti tai, kas egzistuoja, o ne kuria tai, ko nėra.

Taigi kalbant apie Rytų ir Vakarų, arba dar siauriau – Rusijos, kaip Rytų atstovės, ir Lietuvos, kaip Vakarų valstybės, skirtumus, turime galvoti apie istoriškai susiformavusį žmonių mentalitetą. Viena universiteto docentė, ilgus metus tyrinėjanti ir dėstanti rusų literatūrą, pati turinti rusiško kraujo ir galiausiai nešiojanti rusišką pavardę daug metų stebi politinę bei ekonominę situaciją kaimyninėje šalyje. Kartą kalbėdama apie rusų tautos mentalitetą ji paaiškino, kad nuo pat carinės Rusijos laikų toje šalyje įsivyravęs nerašytas principas, kuris, panašu, plačiai naudojamas ir šiandien bei perduodamas iš kartos į kartą. Jos nuomone, rusai gyvena „не по законам, а по понятиям“, t. y. ne pagal taisykles, o pagal suvokimą. Kitaip sakant, taip, kaip jiems norisi ir patinka – kaip supranta. Jiems neegzistuoja jokios taisyklės. O juk civilizuotame ir ypač Vakarų pasaulyje galioja begalė taisyklių – pradedant šalies konstitucija ir baigiant saugaus kelių eismo principais. Ryšių su visuomene sferoje lygiai taip pat – pirmiau planuoji pagal egzistuojančias taisykles, o tik po to imiesi veiksmų. „Rosatom“ projekte daroma priešingai – į taisykles žiūrima kaip į formalumą, kurį galima apeiti. Jos nėra veiklos pagrindas, o veikiau kliuvinys, kurį reikia pastumti.

Mūsų mentalitetas sužalotas ilgus metus trukusios sovietinės okupacijos, todėl noras apeiti taisykles ir jas sulaužyti, būti „protingesniems“ nei vis kiti – dar labai paplitęs. Vis dėlto matome, kad 26 nepriklausomybės metai išties daug ką pakeitė ir taisyklės šiandien visų sričių pagrindas. Galiausiai juk esame teisinė valstybė. Taisyklių galime nemėgti, sakyti, kad dėl viso biurokratinio mechanizmo projektai trunka ilgiau, galbūt kai kurios jų mus erzina ir atrodo perteklinės, bet tai, kad jų laikomės – puikus pasiekimas. Todėl galime džiaugtis, kad esame brandūs ir gebame atsirinkti. Gal net brandesni ir vakarietiškesni nei kartais mums patiems atrodo.

Kodėl melas – bespalvis, o tiesa – spalvota?

Paradoksalu, kad būdamas toks margas, pasaulis kupinas kraštutinumų. Esu ne kartą girdėjęs sakant: „Vienos tiesos nėra. Yra daug tiesų“ – arba – „Tai yra tiesų tiesa ir visi turime ja tikėti“. Blogiausia, kad kiekvienas, taip sakantis, iš tiesų pats sunkiai atskiria tiesą nuo melo, nes matydamas vien juoda arba balta iš ties spalvotame pasaulyje dažnai neįžvelgia esmės. O melas šiandien gali net labai priminti tiesą. Vis dėlto viskas daug paprasčiau nei gali pasirodyti. Tiesa egzistuoja ir ją labai lengva pagrįsti faktais, įrodyti remiantis teisingais, apčiuopiamais argumentais. Netiesą įrodyti daug sudėtingiau, nes melą gali pagrįsti tik dar didesniu melu. O yla iš maišo, kaip sako liaudies išmintis, linkusi išlįsti.

Grįžkime prie pamatinių gėrio ir blogio sąvokų. Iš prigimties žmogus sutvertas aplink save skleisti gėrį ir kurti naujus, prasmingus dalykus. Dar 1943-aisiais amerikiečių psichologo Abrahamo H. Maslow publikuota poreikių piramidės teorija skelbė, kad aukščiausias žmogaus poreikių laiptelis – moralės, kūrybos, faktų priėmimo siekis ir, žinoma, išankstinio nusistatymo neturėjimas. Tik tuomet, kai gali save realizuoti ir kurti, žmogus jaučiasi laimingas. Galiausiai gėrio skleidimu ir kūryba užsiimama nesąmoningai, pernelyg nesvarstant, nes tokia jau ta mūsų prigimtis. Vis dėlto visuomet atsiranda ir tokių, kurie nenori kurti ir daryti gera, todėl siekia į savo susikurtą bespalvę ertmę įtraukti aplinkinius. Jie mėgaujasi darydami blogus darbus, specialiai kenkdami ir niekindami šalia esančiuosius.

Tiek kūrėjai, tiek griovėjai iš prigimties socialūs ir tarpusavyje komunikuojantys, tad norint nuveikti didesnius darbus, supranta, kad reikia kitų paramos. Kūrėjams sulaukti pagalbos nėra sunku, užtenka papasakoti savo tikslus bendraminčiams ir jie greitai prisidės. O štai griovėjams kur kas sudėtingiau – reikia įtikinti, kad jų skleidžiamas blogis ir melas yra „tiesa“. Vadinasi, jie turi išgalvoti „tiesą“ ir stengtis ją pagrįsti. Būtent todėl tokie žmonės pernelyg dažnai teisinasi ir vaidina aukas. O juk mes, iš prigimties empatiškos būtybės, visuomet užjaučiame nuskriaustuosius. Prisiklausius tokios „aukos“ skleidžiamos netiesos dažnas nė pats to nepastebi, kaip atsiduria neteisingos informacijos migloje. Būtent taip reikėtų vadinti melu grįstą informaciją – užliūliuojančia ir akis aptraukiančia migla. Viešųjų ryšių srityje tai vadinama juodosiomis technologijomis, politikoje – propaganda, buitiniame lygmenyje – tiesiog šmeižtu.

Žmogaus psichika gana trapi, tad ją paveikti, jei jis pats leidžiasi, niekų darbas. Kuo daugiau į galvą kišama neigiamos, melagingos informacijos, tuo didesnėje migloje žmogus atsiduria ir iš jos išlįsti kas kart darosi vis sudėtingiau. Migla plečiasi ir tirštėja, kol galiausiai tampama kokios nors niekam tikusios sąmokslo teorijos fanatikais. Dažniausiai griovėjai naudoja labai paprastą formulę. Paima nuogą tiesą ir it vidurvasarį aprengia šiltu megztiniu – mat, kaip aiškina liaudies išmintis, kuria netikėti juk būtų nuodėmė – šiluma kaulų nelaužo. Kitaip sakant, griovėjai verčia abejoti tiesa meluodami apie mums svarbias vertybes. Tarkime, aiškina, kad abejojimas yra demokratijos pagrindas, esą egzistuoja daug nuomonių, yra kelios tiesos. Kuo mažiau žmogus išsilavinęs ir kuo siauresnis jo akiratis, tuo jį lengviau apgauti, įtikinti, pripūsti miglos į akis. Tokie žmonės nemato toliau savo namų sienų, gyvena apsistatę tvoromis ir nieko neįsileidžia. O tiesa, būdama etikos giminaitė, yra taktiška ir nenori būti nekviesta viešnia. Visai kitaip nei apsimetėlis melas. Jam reikia bet kokia kaina įtikinti, kad būtent jis yra tiesa. O tai padaryti niekada nemačiusiems ir neregėjusiems tikrosios tiesos visai nesudėtinga. Melas iš esmės yra griovėjas, todėl sugriauti tvorą ir apsilankyti nekviestam jam niekų darbas, kitaip nei kuriančiai tiesai.

Kaip reikėtų išlįsti iš šio užburtų tvorų pasaulio ir atsisukti į tiesą? Kaip išsklaidyti tirštą miglą ir praregėti? Paprasčiausiai plėsti akiratį, be perstojo domėtis, lavintis, siekti susipažinti su faktais, statistika, gauti informacijos iš kelių skirtingų ir aiškių šaltinių. Tikros, o ne propagandos tikslais sukurtos informacijos autorius niekada nesislepia po nežinomais pseudonimais ir nevengia atsakyti į nemalonius klausimus, jis remiasi keliais skirtingais, gerai žinomais ir patikimais šaltiniais. Jis nepalieka pagrindo abejonėms ir priverčia mąstyti, o ne pateikia jau sukramtytą informaciją.

Galiausiai, reikia pripažinti, kad gyvename sergančioje, bet sparčiai sveikstančioje visuomenėje. Kūrėjai gydytojai turi vaistų ir moka tinkamai jais pasinaudoti. Jei anksčiau ligonis buvo įsitikinęs, kad egzistuoja vien tik juoda arba balta, šiandien jis jau moka atskirti ir mėlyną, raudoną, geltoną ir net žalią spalvas. O kiek dar esama atspalvių! Norint tobulėti ir sekti Skandinavijos bei vakarų valstybių pavyzdžiais mums būtina nuosekliai skleisti tiesą ir jokiu būdu vieniems kitų neapgaudinėti. Tai bene pagrindinė informacijos skleidėjų funkcija. Kita vertus, tai pamatinė etikos taisyklė, egzistuojanti jau daugybę metų. Kuo daugiau meluojame aplinkiniams, tuo tirštesnę miglą sukuriame ir siauriname savo, kaip informacijos skleidėjų veiklą. Kuo daugiau iškomunikuojame tiesos, tuo labiau plečiame savo galimybes, nes tiesa visada kur kas labiau vertinama nei melas.

Reikia suprasti, kad nėra daugybės tiesų, esama daugybė vienos tiesos atspalvių, nes gėrio pasaulis margas. O štai melas yra tik vienas ir jis bespalvis, nuobodus, bukas. Svarbu suvokti, kad turime  rinktis ne tarp tiesos ir melo, o tarp daugybės tiesos atspalvių ir visada patys skleisti tiesą. Tiesos pasaulis leidžia mums ginčytis, įrodinėti ir diskutuoti. Išmokime gyventi spalvingiau.

Pabėgėlių krizės komunikacija ar pabėgėlių komunikacijos krizė?

„Pabėgėliai iš Sirijos veržiasi į Europą“, „Kaip išspręsti pabėgėlių problemą?“, „Ar Lietuva pasirengusi priimti nuo karo bėgančiuosius?“, – kasdien panašiomis antraštėmis nusidažo ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei viso pasaulio žiniasklaida. Ko gero, daugelis jau ima savęs klausinėti: „Nejaugi daugiau nebėra apie ką kalbėti?“. Iš tiesų, negalime skųstis, kad šia tema mažai kalbama. Kita vertus, ką iš tiesų apie tai žinome?

Iš esmės pagrindinė, nuo seniausių laikų žinoma žiniasklaidos funkcija – kuo platesniam žmonių ratui pateikti objektyvią informaciją. Jei Lietuvoje dėl objektyvumo dar būtų galima ginčytis, tai dėl informacijos trūkumo – niekaip. Kur kas svarbesnis klausimas, kodėl, turėdami tiek daug informacijos, vis dar nieko nežinome? Ogi viskas labai paprasta. Informacijos kiekis nėra tiesiogiai proporcingas jos kokybei. Laikai pasikeitė ir žiniasklaidai nebeužtenka vien pateikti informaciją. Jai pirmiausia reikia mūsų, skaitytojų, dėmesio, todėl, kad ir kaip būtų liūdna, kartais susiduriame su pernelyg paviršutiniška komunikacija – aštriomis antraštėmis, liepsnojančiomis naujienomis, emociškai sujaudinančiais klausimais be atsakymų ir kt. Tinkamai pateikto objektyvaus turinio kaip svarbiausio žiniasklaidos objekto iškilimas kol kas švysčioja tik tolimame horizonte. Kita vertus, ko gero, tūlam lietuviui kur kas įdomiau pasklaidyti kriminalų puslapius nei pasigilinti į naujo perspektyvaus verslo galimybes. Na, bet tai jau kita tema. Šiandien turim tai, ką turim. Be kelių malonių išimčių, kai lietuviai žurnalistai išvyko į karštąsias zonas ir ėmėsi skelbti objektyvią (tiek teigiamą, tiek neigiamą) informaciją tiesiogiai iš pabėgėlių stovyklų, turime daugiau triukšmo, gūžčiojimo ir bauginimo. Žiniasklaida pasiekė savo – pateikė jai naudingus (daugiausia dėmesio pritraukiančius) faktus ir privertė visus mąstyti bei klausti: „Kas dabar bus?“

Atsakymą į šį klausimą jau tikimasi išgirsti nebe iš naujienų portalų, laikraščių ar televizijos laidų, o iš už tai tiesiogiai atsakingų valstybinių institucijų: pabėgėlių centrų, Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijų, ambasadų, pačios Europos Sąjungos (ES) ir t. t. Ką iš jų girdime? Ogi visiškai nieko. Turime daugybę su šiuo fenomenu dirbančių institucijų, kurios nesuteikia jokios arba tik labai minimalią, kartais pavėluotą informaciją. Iš esmės turime nekokybiškai atliktą komunikacijos specialistų darbą arba tokio specialistų nebuvimo problemą. Negebėjimą tvarkytis su krizėmis. Krizių komunikacija – štai ko reikėtų mokyti mūsų universitetuose, būtent komunikacijos specialistus turėtų graibstyte išgraibstyti valstybinio sektoriaus institucijos. Kita vertus, jokiu būdu negalima sakyti, kad tokių specialistų trūksta. Jų yra, tik jie sėkmingai sukasi privačiajame sektoriuje.

Tie, kurie dirba su įmonių komunikacija, puikiai žino, kad jų darbas visada viską žinoti ir būti bent vienu, o dar geriau – visais trimis, žingsniais priekyje. Pagrindinis komunikacijos specialisto darbas – planuoti. Nuspėti, kokie bus komunikacijos veiksmai, jei viskas vyks taip, kaip norėtųsi. Taip pat planuoti „o ką, jeigu?“ situacijas. T. y. turėti bent kelis krizinio plano „B“ ar net „C“ variantus. Kalbant apie pabėgėlių situaciją, juk nebuvo taip sunku nuspėti žmonių reakcijų ir kilsiančių klausimų, tiesa? Nejaugi taip sudėtinga imti ir papasakoti, kas yra pabėgėliai, nuo ko jie bėga, kodėl mes turime jiems padėti, kur juos priimsime, kaip jie bus integruojami ir t. t.? Tai paprasti klausimai, į kuriuos atsakymą pateikti gali bet kuris Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojas. Juk jiems darbas su prieglobsčio prašančiaisiais yra kasdienybė. Priemonių taip pat begalė – pradedant socialiniais tinklais bei tinklaraščiais ir baigiant tuo itin susidomėjusia žiniasklaida, kuri mielu noru išklausys ir paskelbs informaciją. Juk tuomet, kai klausimą užduoda žurnalistas, nepasakojame to, ko jis neklausia, o dažnu atveju to, kas yra labai svarbu, jis gali ir nepaklausti, nes šiandienio žurnalisto tikslas kitoks – sensacija. Kartais bet kokia kaina. Visuomenė susidaro tokią nuomonę, kokią jai pateikia, todėl tik nuo atsakingų institucijų priklauso, ką galvos žmonės.

Negalime sakyti, kad mūsų valstybinės institucijos visai nekalba. Jos kalba, bet tiek nedaug ir taip retai, kad jų pateikiamos žinios paprasčiausiai pasimeta begaliniame informacijos sraute. Be to, jos ima kalbėti pernelyg vėlai – tada, kai problema tampa itin opi ir staiga ją reikia spręsti. Tada – kai jų klausia, traukia po žodelytį. Kitaip sakant, komunikacija neplanuojama iš anksto, o vykdoma čia ir dabar – prispyrus reikalui. Dauguma institucijų nė neturi socialinių tinklų paskyrų, ką jau ir kalbėti apie pasenusį informacijos skleidimą perkamais straipsniais, kurių niekas neskaito. Kita vertus, ši problema egzistuoja ne vien Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse ir net pačioje Europos Sąjungoje (ES) kaip didžiulėje institucijoje su nemenku biudžetu. Ar kada nors teko girdėti visapusiškai situaciją Europoje paaiškinančią ES nuomonę pabėgėlių klausimu? Ko gero, ne.

Vis dėlto gerų pavyzdžių mūsų šalyje esama ir jų toli ieškoti nereikia. Vienas puikiausių – Lietuvos policija. Pareigūnai mielai dalyvauja televizijos ir radijo laidose, aktyviai komunikuoja socialiniame tinkle „Facebook“, su kasdieniu policininkų darbu supažindina ilgametėje laidoje „Farai“ ir t. t. Nieko keisto, kad pastaraisiais metais pasitikėjimas policija auga. Kodėl tokiu pavyzdžiu negalėtų pasekti ir kitos valstybinės institucijos, pavyzdžiui, minėtasis Pabėgėlių priėmimo centras? Tarkime, kodėl internete, iš kurio šiandien dauguma gauname visą reikiamą informaciją, negalėtų atsirasti informacinė grupė su paaiškinimais, kiek, kur ir kokių pabėgėlių atvyks, kokie integracijos etapai bus vykdomi, pasakojamos sėkmingos ir nelabai čia jau gyvenančių pabėgėlių istorijos, supažindinama su atvykstančiaisiais ir t. t. Kad visuomenė suprastų, jog pabėgėliai mūsų šaliai gali atnešti daugiau naudos nei problemų, tereikia tik vaizduotės ir tuo užsiimančių žmonių. Žinoma, visada galima kaltinti biudžetą, bet juk ir minėtasis gerasis „Ginti. Saugoti. Padėti.“ pavyzdys jį turi skylėtą. Jei norėsime, pasiteisinimų visada atrasime. Neišspręstų problemų taip pat. Šiandien galime džiaugtis, kad per 25 nepriklausomybės metus pažengėme tiek, kad informacija egzistuoja ir nors ir su spragomis pateikiama visuomenei. Juk pasaulyje vis dar esama šalių, kurios negali pasigirti net ir palyginti laisva žiniasklaida, kur vis dar veikia griežta cenzūra, daug propagandinės informacijos ir t. t. Džiaukimės vis gerėjančia situacija ir nepamirškime, kad komunikaciją kasdien galima dar šiek tiek pagerinti. Tereikia tiek nedaug – kalbėtis ir dalytis žiniomis.

Ar kiekvienas klientas – geras klientas?

Įvairių profesijų atstovams neretai gali kilti klausimas, ar kiekvienas klientas yra geras klientas. Atsakymas į tai labai skiriasi priklausomai nuo darbo srities, kurioje veikiama. Juk, tarkim, medikai kiekvienu žmogumi rūpinasi vadovaudamiesi Hipokrato priesaika, tad šio klausimo aktualumas tokiu atveju labai abejotinas. O kaip yra dirbant RsV srityje? Juk ir čia, atrodytų, daugelį tų pačių darbo instrumentų galima pritaikyti praktiškai kiekvienam.

RsV veikloje šis aspektas ypatingai įdomus, nes neretai tenka susimąstyti, kaip iš tiesų reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Tarkim, kaip reaguoti, kai į agentūrą kreipiasi partija, deklaruojanti socialdemokratines vertybes, nors aš, potencialus šios partijos atstovas, asmeniškai vadovaujuosi liberaliomis pažiūromis – su tokiu klientu dirbti ar visgi geriau atsisakyti? Juk dažnai pakliūvama ir į žymiai keblesnes situacijas. Štai nesenas visiems puikiai žinomas „1 Baltijskij kanal“ atvejis, kur net Lietuvos žiniasklaidoje buvo atvirai pasakyta, kad šalyje turbūt neatsiras nė vienos PR agentūros, kuri sutiktų su šiuo klientu dirbti. Kaip būtų geriausia elgtis šioje situacijoje? Žiūrėti į tai tiesiog kaip į potencialų klientą, kuriam reikia pagalbos, ar čia jau reikėtų sustoti? Tokių pavyzdžių galima surasti ne vieną, todėl mane asmeniškai visada domino tai, kur yra ta riba – kaip apjungti kliento interesus ir savo įsitikinimus, ir ar apskritai reikia tą daryti?

Pirmiausia turiu pasakyti, kad, mano nuomone, bet koks klientas tikrai nebūtinai yra geras klientas. RsV veikloje stipriai veikia tam tikros vertybinės nuostatos, todėl ji iš tiesų skiriasi nuo kitų profesijų, pavyzdžiui, mano jau minėto medikų darbo. Ryšiai su visuomene yra komunikacija, kur bet kokį dalyką viešinant neišeina tiesiog paimti ir nuo jo atsiriboti. Todėl tu privalai būti įsitikinęs tuo, ką komunikuoji, ar bent jau tam neprieštarauti. Manau, kad kaskart atsiradus klientui, kurio interesų sritis kertasi su asmeninėmis projekto vadovo vertybėmis, reikia atsakingai tą įvertinti. Tarkim, jei aš asmeniškai nepritariu euro įvedimui, sąžininga ir teisinga būtų nedalyvauti tokiame projekte ir neprisidėti prie šios informacijos viešinimo. RsV profesijoje privaloma išlaikyti balansą tarp to, kam tu asmeniškai pritari, ir to, ką komunikuoji. Be to čia labai svarbūs ir paties kliento darbo principai. Jei jis prašo dirbti ne pačiais švariausiais būdais, tarkim, papirkinėti žiniasklaidą ir elgtis taip, kas iš esmės visiškai prieštarauja RsV veiklos principams, išmintinga būtų tokio bendradarbiavimo atsisakyti.

Todėl kiekvienoje ryšių su visuomene agentūroje apie tai turi būti labai daug kalbama. Juk gali nutikti ir taip, kad agentūrai laimėjus konkursą, tam tikras projektas bus priskiriamas žmogui, kuris iš principo priešiškai vertina tą objektą, pavyzdžiui, rūkymą. Ir šiuo atveju geriausia ir profesionaliausia potencialiam tokio projekto vadovui būtų tiesiog atsisakyti su juo dirbti. Idealiu atveju kiekvienoje agentūroje prieš dalyvaujant tam tikrame konkurse turėtų būti išsiaiškinama bendra darbuotojų pozicija konkretaus projekto atžvilgiu. Juk paaiškėjus, kad vertinimas yra neigiamas, jau pats dalyvavimas tokiame konkurse iš esmės būtų keistas.

Tad turiu pasakyti, kad iš tiesų kiekvienas klientas nebūtinai yra geras klientas. Todėl prieš sutinkant bendradarbiauti pirmiausia savęs reikėtų tiesiog paklausti, ar kliento reiškiama nuostata neprieštarauja mano įsitikinimams, ir apsvarstyti, ar aš norėčiau būti su juo tapatinamas. Juk komunikacijoje, kurdamas kliento reputaciją, kartu ją susikuri ir sau, todėl labai svarbu rinktis, su kuo dirbti ir ką dirbti.

Apie sergančią žiniasklaidą ir prekybą pasitikėjimu

Kalbant apie problemas žiniasklaidoje, pradėti turbūt reikėtų nuo to, kas yra visiškai aišku ir akivaizdu – žiniasklaida yra verslas. Ir tai visiškai natūralu ir puikiai suprantama gilias demokratines šaknis turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, Vakarų Europos šalyse, Amerikoje, kur žiniasklaidą suvokiant kaip vieną iš verslo formų ji yra atitinkamai vertinama. Veikimo modelis čia yra labai paprastas – egzistuoja žiniasklaidos priemonė, turinti savo skaitytojų auditoriją, todėl šią priemonę galima nesunkiai parduoti reklamdaviams, kurie tokiu būdu tikisi pasiekti savo vartotojus. Tokiu būdu paklausi žiniasklaidos priemonė jos savininkams leidžia užsidirbti. Pagrindinis probleminis aspektas čia išryškėja tuomet, kai sukurtas turinys prisideda prie skaitytojų apgaudinėjimo ir klaidinimo. Dažnai susiduriama su situacija, kuomet sąžininga žiniasklaidos atstovų veikla (pavyzdžiui, skaitytojas paėmęs straipsnį gauna žurnalisto atlikto tyrimo rezultatą, kuriame pateikiamas objektyvus tam tikro reiškinio vaizdas, iš kurio galima susidaryti asmeninį jo vertinimą) yra visiškai iškreipiama. Kaip ši praktika yra paplitusi Lietuvos žiniasklaidoje?

Galiu teigti, jog šiuo metu mūsų šalies žiniasklaida išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Sovietmečiu normalios spaudos mes neturėjome – žmonės žinojo, kad tai, ką jie skaito laikraštyje ar mato televizoriuje, neatitinka realybės. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, žiniasklaida įgijo didžiulį skaitytojų pasitikėjimą, nes tapo laisva (suprask, nekontroliuojama), todėl automatiškai buvo suvokiama kaip patikima informacijos priemonė. Iš esmės pačioje pradžioje taip ir buvo, tačiau tokią poziciją išlaikyti kuo toliau sekėsi vis sunkiau. Žiniasklaidos priemonės įgijo pasirinkimo galimybę – arba toliau pardavinėti reklamą, arba tą patį daryti su skaitytojų pasitikėjimu. Pasirinkus šį kelią pasitikėjimas yra pardavinėjamas lygiai taip pat, kaip dauguma iš mūsų parduodame savo žinias, intelektą, tokią praktiką nesunkiai galėčiau palyginti ir su prostitucija. Būtent šiuo keliu, pardavinėdama jai suteiktą pasitikėjimą, nuėjo didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos. Tuo tarpu likusioji jos dalis ryžosi priimti žymiai sudėtingesnį ir daugiau intelekto reikalaujantį sprendimą ir užuot pasinaudodama skaitytojais rinkosi pardavinėti ne pasitikėjimą, bet savo auditorijos dydį. Dėl tokios Lietuvos spaudoje susiklosčiusios situacijos aš kaskart labai džiaugiuosi matydamas, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis mūsų šalyje kasmet vis mažėja. Tai reiškia, kad visuomenė sveiksta ir ima suprasti įvairius žiniasklaidos veikimo principus. Tokiu būdu žiniasklaidos vartotojai rodo savo galią, kuri niekingai veikiančias žiniasklaidos priemones leidžia nustumti į užnugarį.
Paradoksalu, tačiau žvelgiant į mūsų šalyje valstybinių institucijų perkamus straipsnius galima sakyti, kad egzistuojanti praktika yra netgi įteisinta. Nors įstatyme yra parašyta, kad jokia institucija, jokia politinė partija negali turėti savo žiniasklaidos priemonės, jiems leidžiama pirkti informaciją, o tai iš esmės yra tas pats. Įvairios institucijos perka straipsnius, užuot bandydamos gerinti savo RsV įgūdžius, ieškoti kitokių žymiai kūrybiškesnių kelių. Jų platinama informacija iš esmės yra mažai kam įdomi ir jos praktiškai niekas neskaito. Taip švaistomi valstybės pinigai, neretai apgaudinėjami žmonės, kuriems neteikiama objektyvi informacija, galų gale taip visiškai sužlugdomas ir šių institucijų gebėjimas komunikuoti. Juk kam stengtis užmegzti ryšį su žurnalistais, kai žymiai paprasčiau viską nupirkti. Tad apie šio žalingo bendradarbiavimo nykimą galėsime kalbėti tik tuomet, kai tokia institucijų veikla bus apribota. Tačiau kol kas šią problemą pajudinti vis dar bijoma – neva taip einama prieš laisvą žodį ir spaudą…

Susidarius esamai situacijai, ypač svarbų vaidmenį vaidina socialinė žiniasklaida. Šiandien kiekvienas iš mūsų galime turėti savo žiniasklaidos priemonę, nes tai praktiškai nebekainuoja – sukurti Facebook‘o profilį, blogą ar paleisti veikti kitą žiniasklaidos priemonę jau tapo vienas juokų darbas. Todėl tai tik įrodo, kad mūsų dienomis žymiai svarbiau yra kurti pasitikėjimą. Jei gebi suburti tavimi tikinčią auditoriją ir nuolat jai teikti kokybišką informaciją, turėti savo žiniasklaidos priemonę yra visiškai nesudėtinga. Dažnai savo studentų klausiu, kuo jie labiau pasitiki – blogu ar „Respublika“? Aš asmeniškai esu linkęs žymiai labiau pasitikėti blogu, nes čia vyrauja labai aiškus kriterijus – arba aš pasitikiu jį rašančiu žmogumi, arba ne. Pasirinkimo galimybė čia labai aiški – jei jis mane nors vieną kartą apgaus, aš juo nebepasitikėsiu ir nebeskaitysiu. Tuo tarpu sužinoti, kas stovi už įvairiose žiniasklaidos priemonėse pasirodančių nupirktų straipsnių, yra labai sudėtinga arba apskritai neįmanoma. Todėl iš esmės tai yra lyg dūmų uždanga, kur sunku pamatyti, kieno interesams kokia informacija tarnauja.

Prieš kokius 10–15 m. apie tokį socialinės žiniasklaidos vaidmenį būtų buvę sunku ir pagalvoti. Tuomet skleisdamas informaciją lengvai galėdavai atsimušti į sieną – jei žiniasklaidos priemonė tave terorizuodavo, reketuodavo, tu praktiškai neturėjai galimybės apsiginti. Sunku ir apsakyti, koks bjaurus šis jausmas, kai visuomenė žiniasklaidos priemone pasitiki, nors iš tiesų pastaroji uždirbinėja nešvarius pinigus. Šiandien, egzistuojant socialinei žiniasklaidai, mes turime žymiai daugiau galimybių apie tai papasakoti ir visiems parodyti, kas yra kas. Informacijos sklaida socialinėje žiniasklaidoje yra nepalyginamai didesnė, todėl ir galimybė būti išgirstam yra žymiai labiau tikėtina.

Bendrai kalbant, viso šito neprireikia tose šalyse, kur tokiais metodais veikiančios žiniasklaidos priemonės nėra įsitvirtinusios. Gilias demokratines tradicijas turinčiose valstybėse puikiai suvokiama, kad einant tokiu trumparegišku keliu greitai smuks skaitytojų pasitikėjimas, o tai anksčiau ar vėliau neigiamai atsilieps jų veiklai. Tokio požiūrio mums dar labai reikia pasimokyti. Lietuvoje puikiai pastebima, dėl ko kai kurios žiniasklaidos priemonės taip puola Europos sąjungą, prezidentūrą ar dar kažką – visur veikia tam tikri interesai. Visgi džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad pamažu ir mes judame teisingu keliu. Štai 2009 m. prezidento rinkimų metu, kur jau įsigalėjusi įprasta politinių reklaminių straipsnių pirkimo praktika, Dalios Grybauskaitės rinkimų štabas buvo griežtai ir aiškiai pasakęs, kad tokios veiklos jie nevykdys. Ir nepaisant prasidėjusio puolimo prieš D. Grybauskaitę, tam tikros nuomonės formavimo jos atžvilgiu, tai neturėjo jokios įtakos rinkimų rezultatams. Visuomenė sugebėjo atsirinkti teisingos informacijos, ieškoti jos tinkamai veikiančiose žiniasklaidos priemonėse, sudalyvauti susitikimuose su kandidate į prezidentus ir puikiai suvokti, kas yra kas.

Aš visada galvodavau, kad reikalinga atskira institucija, kuri visą šį procesą atitinkamai prižiūrėtų. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad visas žmonių sąmoningumas ateina savaime. Be abejo visada liks ir tokių, kurie niekuomet nesupras ir aklai pasitikės viskuo, kas jiems sakoma. Juk dažnai žmonės aklai pasitiki net ir ta informacija, kuri yra nupirkta ir aiškiai pažymėta. Net ir matydami aiškias, pavyzdžiui, maisto papildų, reklamas, jie tiki viskuo, kas ten teigiama, todėl tokių žmonių praktiškai neįmanoma įtikinti, kad pats geriausias maisto papildas yra gyvenimo būdas. Tad ką jau kalbėti apie paslėptą reklamą… Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad visi nupirktą informaciją staiga ims ir pradės skirti. Tačiau aš turiu vilčių, kad pirmiausia išnyks patys apgaudinėtojai. Visgi šioje problemoje aš aiškiai įžvelgiu dvi puses – jei skaitytojai nepasitikėtų tam tikra žiniasklaidos priemone, jie nebepirktų ir jos teikiamo produkto, nes jei jį perka, vadinasi, pasitiki. Tad didelė atsakomybė čia tenka r kiekvienam bent kiek kritiškesniam skaitytojui.

Todėl būtina pabrėžti, kad mūsų šalies žiniasklaidoje įsigalėjusi paslėptos reklamos pirkimo praktika yra didžiulis blogis, kuris be to dar yra ir sunkiai apčiuopiamas. Esu įsitikinęs, kad jei kai kurių žiniasklaidos priemonių nebeliktų, mūsų gyvenimas iš esmės prašviesėtų. O tam yra būtinos kiekvieno iš mūsų, skaitytojų, pastangos nelikti abejingais ir tinkamai atsirinkti informaciją.

Visiškas atmetimas, arba kodėl Lietuvoje neprigyja geros idėjos

Jau esu kalbėjęs apie tai, kodėl Lietuvoje reikalingi RsV tolerancijai populiarinti. Didžiajai mūsų visuomenės daliai sunkiai gebant priimti „diversity“ apraiškas, tam tikra komunikacinė veikla šalyje yra žymiai sudėtingiau vystoma. Tad su kokiomis problemomis mes, komunikacijos specialistai, šiandien susiduriame?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad gyvenant aplinkoje, kurioje nėra galimybių girdėti daug nuomonių arba galima girdėti tik ją vieną (kaip buvo ir Tarybų Sąjungoje, kurioje mes gyvenome), kalbėti apie RsV net neverta. Tokiu atveju vyrauja propagandinė visuomenė, kurioje viskas remiasi tik vienu požiūriu. Šiuo metu lietuviškam mentalitetui vystantis nuo sovietinio mąstymo link atvirai ir teisingai visuomenei būdingo pasaulio suvokimo, „piaro“ paslaugos įvairėja. Tokioje aplinkoje savo veiklai mes galime surasti žymiai daugiau spalvų, žodžių ir garsų, akcijų atrakcijų ir ko tik besugalvosi, o taip veikti uždaroje visuomenėje būtų žymiai sunkiau. Visgi mūsų šalyje dar galima stebėti labai daug netolerancijos apraiškų, neleidžiančių atskleisti visų ryšių su visuomene galimybių.

Norėdami visuomenei pasakyti kažką naujo, pateikti naujų idėjų, diskutuoti apie tai, kas puikiai išnaudojama kitose šalyse, mes dažnai susiduriame su problema, kurią būtų galima įvardinti kaip „visišką atmetimą“. Žmonės nepasirengę klausytis to, kas yra nauja, nes jau vien šis faktas yra suvokiamas kaip kažkas baisaus, negero, nesuprantamo, todėl ir normali diskusija vykti čia negali. Jos pradžia įmanoma tik tada, kai tokie žmonės siektų išsilavinimo, perskaitytų daugiau knygų, pamatytų platesnį pasaulį. Nes diskutuoti su žmogumi, kuris tam nėra pasirengęs, paprasčiausiai neišeina. Juk dažniausiai normali diskusija niekada nesivysto ten, kur tai daryti bando išsilavinę, daug matę, supratingi ir atviri pasauliui asmenys su tais, kurie nuolat užsidarę savame kiaute ir mažai ką suprantantys. Tą puikiai galime stebėti ir skirtingose šalyse, kur bendros kalbos tarpusavyje dažnai neranda vadinamosios aukšto ir žemo pasitikėjimo visuomenės. Juk dėl to ir Lietuvai dažnai sunku susikalbėti su Skandinavijos šalimis ar Rusija – kiekviena iš jų remiasi savo visuomenės pozicija, kur tolerancija suvokiama visiškai skirtingai.

 Iš tiesų skirtingi požiūriai susiformuoja labai nesunkiai. Tarkim, jei iš vaiko, kuris mokykloje elgiasi kažkaip kitaip nei įprasta, nuolat šaipomasi, jis greičiausiai po to bijos išsiskirti iš savo bendraamžių ir įgys kompleksą visam gyvenimui. Tas pats ir su visuomene – jeigu jai nuolat diegiama mintis, kad gerai yra tik tai, kas įprasta ir tradiciška, bet koks nukrypimas nuo šios normos bus atmestas. Tad ir RsV veikla tokiu atveju labai komplikuojasi, nes turi rinktis – arba vystyti ją tokią, kokia priimtina tai visuomenei, arba iškart susilauksi priešingos reakcijos. Lietuvoje mes tai stebime nuolat – Ševrono atėjimas į Lietuvą, atominė elektrinė, lytinių mažumų ir dauguma įvairių kitų idėjų, kurios iš principo yra naujos, labai greitai atmetamos. Bet blogiausia yra tai, kad šitaip realybę suvokiančiai visuomenei labai nesunku specialiai pakišti mintį, kad visam tam privaloma priešintis. Garsiai neįvardinsime, kas to siekia, bet visiems turbūt ir taip aišku – turime nedraugiškai nusiteikusių kaimynų, kurie, patys tokioje aplinkoje gyvendami, puikiai išmano netolerantiškos visuomenės dėsnius. Tereikia tokius žmones pagąsdinti atomu, Černobiliu, Fukušima, parodyti bėgančio iš krano ir degančio vandens paveiksliuką ir jie nebemąsto, užsidaro savyje ir iškart viskam ima priešintis. Užtenka parodyti šeimą, kurioje vietoj tėvo ir motinos yra dvi moterys, ir žmogus užsiblokuoja – visa tai jam kelia siaubą, atrodo neįprasta, iškart pradedama protestuoti, diskusija nebevyksta, todėl ir jokie ryšiai su visuomene čia tampa nebeįmanomi. Tačiau be viso šito tas pats žmogus visiškai ramiai praeina pro šiukšlių krūvą, ramiai reaguoja į šalia geriančius kaimynus ar už sienos girdimą smurtą šeimoje – juk tai vaizdai, kurie nėra tokie neįprasti, tad ir pasipriešinimas tevyksta vangiai. Toleruojant šias apraiškas ir dažnai visai be reikalo priešinantis daugumai vertingų idėjų, sunku kalbėti apie brandžią ir pilietišką visuomenę.

Visgi matydamas, jog Lietuva pamažu juda tolerantiškos visuomenės link, esu įsitikinęs, jog situacija tik gerės. Todėl viliuosi, kad ateityje žmonėms plačiau žvelgiant į pasaulį ir tampant atviresniems diskusijai, mano profesijos atstovams ne tik dirbti taps įdomiau, bet ir prisidėti prie visuomenei naudingų idėjų skleidimo taps lengviau.