Etikett: Komunikacija

Kodėl melas – bespalvis, o tiesa – spalvota?

Paradoksalu, kad būdamas toks margas, pasaulis kupinas kraštutinumų. Esu ne kartą girdėjęs sakant: „Vienos tiesos nėra. Yra daug tiesų“ – arba – „Tai yra tiesų tiesa ir visi turime ja tikėti“. Blogiausia, kad kiekvienas, taip sakantis, iš tiesų pats sunkiai atskiria tiesą nuo melo, nes matydamas vien juoda arba balta iš ties spalvotame pasaulyje dažnai neįžvelgia esmės. O melas šiandien gali net labai priminti tiesą. Vis dėlto viskas daug paprasčiau nei gali pasirodyti. Tiesa egzistuoja ir ją labai lengva pagrįsti faktais, įrodyti remiantis teisingais, apčiuopiamais argumentais. Netiesą įrodyti daug sudėtingiau, nes melą gali pagrįsti tik dar didesniu melu. O yla iš maišo, kaip sako liaudies išmintis, linkusi išlįsti.

Grįžkime prie pamatinių gėrio ir blogio sąvokų. Iš prigimties žmogus sutvertas aplink save skleisti gėrį ir kurti naujus, prasmingus dalykus. Dar 1943-aisiais amerikiečių psichologo Abrahamo H. Maslow publikuota poreikių piramidės teorija skelbė, kad aukščiausias žmogaus poreikių laiptelis – moralės, kūrybos, faktų priėmimo siekis ir, žinoma, išankstinio nusistatymo neturėjimas. Tik tuomet, kai gali save realizuoti ir kurti, žmogus jaučiasi laimingas. Galiausiai gėrio skleidimu ir kūryba užsiimama nesąmoningai, pernelyg nesvarstant, nes tokia jau ta mūsų prigimtis. Vis dėlto visuomet atsiranda ir tokių, kurie nenori kurti ir daryti gera, todėl siekia į savo susikurtą bespalvę ertmę įtraukti aplinkinius. Jie mėgaujasi darydami blogus darbus, specialiai kenkdami ir niekindami šalia esančiuosius.

Tiek kūrėjai, tiek griovėjai iš prigimties socialūs ir tarpusavyje komunikuojantys, tad norint nuveikti didesnius darbus, supranta, kad reikia kitų paramos. Kūrėjams sulaukti pagalbos nėra sunku, užtenka papasakoti savo tikslus bendraminčiams ir jie greitai prisidės. O štai griovėjams kur kas sudėtingiau – reikia įtikinti, kad jų skleidžiamas blogis ir melas yra „tiesa“. Vadinasi, jie turi išgalvoti „tiesą“ ir stengtis ją pagrįsti. Būtent todėl tokie žmonės pernelyg dažnai teisinasi ir vaidina aukas. O juk mes, iš prigimties empatiškos būtybės, visuomet užjaučiame nuskriaustuosius. Prisiklausius tokios „aukos“ skleidžiamos netiesos dažnas nė pats to nepastebi, kaip atsiduria neteisingos informacijos migloje. Būtent taip reikėtų vadinti melu grįstą informaciją – užliūliuojančia ir akis aptraukiančia migla. Viešųjų ryšių srityje tai vadinama juodosiomis technologijomis, politikoje – propaganda, buitiniame lygmenyje – tiesiog šmeižtu.

Žmogaus psichika gana trapi, tad ją paveikti, jei jis pats leidžiasi, niekų darbas. Kuo daugiau į galvą kišama neigiamos, melagingos informacijos, tuo didesnėje migloje žmogus atsiduria ir iš jos išlįsti kas kart darosi vis sudėtingiau. Migla plečiasi ir tirštėja, kol galiausiai tampama kokios nors niekam tikusios sąmokslo teorijos fanatikais. Dažniausiai griovėjai naudoja labai paprastą formulę. Paima nuogą tiesą ir it vidurvasarį aprengia šiltu megztiniu – mat, kaip aiškina liaudies išmintis, kuria netikėti juk būtų nuodėmė – šiluma kaulų nelaužo. Kitaip sakant, griovėjai verčia abejoti tiesa meluodami apie mums svarbias vertybes. Tarkime, aiškina, kad abejojimas yra demokratijos pagrindas, esą egzistuoja daug nuomonių, yra kelios tiesos. Kuo mažiau žmogus išsilavinęs ir kuo siauresnis jo akiratis, tuo jį lengviau apgauti, įtikinti, pripūsti miglos į akis. Tokie žmonės nemato toliau savo namų sienų, gyvena apsistatę tvoromis ir nieko neįsileidžia. O tiesa, būdama etikos giminaitė, yra taktiška ir nenori būti nekviesta viešnia. Visai kitaip nei apsimetėlis melas. Jam reikia bet kokia kaina įtikinti, kad būtent jis yra tiesa. O tai padaryti niekada nemačiusiems ir neregėjusiems tikrosios tiesos visai nesudėtinga. Melas iš esmės yra griovėjas, todėl sugriauti tvorą ir apsilankyti nekviestam jam niekų darbas, kitaip nei kuriančiai tiesai.

Kaip reikėtų išlįsti iš šio užburtų tvorų pasaulio ir atsisukti į tiesą? Kaip išsklaidyti tirštą miglą ir praregėti? Paprasčiausiai plėsti akiratį, be perstojo domėtis, lavintis, siekti susipažinti su faktais, statistika, gauti informacijos iš kelių skirtingų ir aiškių šaltinių. Tikros, o ne propagandos tikslais sukurtos informacijos autorius niekada nesislepia po nežinomais pseudonimais ir nevengia atsakyti į nemalonius klausimus, jis remiasi keliais skirtingais, gerai žinomais ir patikimais šaltiniais. Jis nepalieka pagrindo abejonėms ir priverčia mąstyti, o ne pateikia jau sukramtytą informaciją.

Galiausiai, reikia pripažinti, kad gyvename sergančioje, bet sparčiai sveikstančioje visuomenėje. Kūrėjai gydytojai turi vaistų ir moka tinkamai jais pasinaudoti. Jei anksčiau ligonis buvo įsitikinęs, kad egzistuoja vien tik juoda arba balta, šiandien jis jau moka atskirti ir mėlyną, raudoną, geltoną ir net žalią spalvas. O kiek dar esama atspalvių! Norint tobulėti ir sekti Skandinavijos bei vakarų valstybių pavyzdžiais mums būtina nuosekliai skleisti tiesą ir jokiu būdu vieniems kitų neapgaudinėti. Tai bene pagrindinė informacijos skleidėjų funkcija. Kita vertus, tai pamatinė etikos taisyklė, egzistuojanti jau daugybę metų. Kuo daugiau meluojame aplinkiniams, tuo tirštesnę miglą sukuriame ir siauriname savo, kaip informacijos skleidėjų veiklą. Kuo daugiau iškomunikuojame tiesos, tuo labiau plečiame savo galimybes, nes tiesa visada kur kas labiau vertinama nei melas.

Reikia suprasti, kad nėra daugybės tiesų, esama daugybė vienos tiesos atspalvių, nes gėrio pasaulis margas. O štai melas yra tik vienas ir jis bespalvis, nuobodus, bukas. Svarbu suvokti, kad turime  rinktis ne tarp tiesos ir melo, o tarp daugybės tiesos atspalvių ir visada patys skleisti tiesą. Tiesos pasaulis leidžia mums ginčytis, įrodinėti ir diskutuoti. Išmokime gyventi spalvingiau.

Visiškas atmetimas, arba kodėl Lietuvoje neprigyja geros idėjos

Jau esu kalbėjęs apie tai, kodėl Lietuvoje reikalingi RsV tolerancijai populiarinti. Didžiajai mūsų visuomenės daliai sunkiai gebant priimti „diversity“ apraiškas, tam tikra komunikacinė veikla šalyje yra žymiai sudėtingiau vystoma. Tad su kokiomis problemomis mes, komunikacijos specialistai, šiandien susiduriame?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad gyvenant aplinkoje, kurioje nėra galimybių girdėti daug nuomonių arba galima girdėti tik ją vieną (kaip buvo ir Tarybų Sąjungoje, kurioje mes gyvenome), kalbėti apie RsV net neverta. Tokiu atveju vyrauja propagandinė visuomenė, kurioje viskas remiasi tik vienu požiūriu. Šiuo metu lietuviškam mentalitetui vystantis nuo sovietinio mąstymo link atvirai ir teisingai visuomenei būdingo pasaulio suvokimo, „piaro“ paslaugos įvairėja. Tokioje aplinkoje savo veiklai mes galime surasti žymiai daugiau spalvų, žodžių ir garsų, akcijų atrakcijų ir ko tik besugalvosi, o taip veikti uždaroje visuomenėje būtų žymiai sunkiau. Visgi mūsų šalyje dar galima stebėti labai daug netolerancijos apraiškų, neleidžiančių atskleisti visų ryšių su visuomene galimybių.

Norėdami visuomenei pasakyti kažką naujo, pateikti naujų idėjų, diskutuoti apie tai, kas puikiai išnaudojama kitose šalyse, mes dažnai susiduriame su problema, kurią būtų galima įvardinti kaip „visišką atmetimą“. Žmonės nepasirengę klausytis to, kas yra nauja, nes jau vien šis faktas yra suvokiamas kaip kažkas baisaus, negero, nesuprantamo, todėl ir normali diskusija vykti čia negali. Jos pradžia įmanoma tik tada, kai tokie žmonės siektų išsilavinimo, perskaitytų daugiau knygų, pamatytų platesnį pasaulį. Nes diskutuoti su žmogumi, kuris tam nėra pasirengęs, paprasčiausiai neišeina. Juk dažniausiai normali diskusija niekada nesivysto ten, kur tai daryti bando išsilavinę, daug matę, supratingi ir atviri pasauliui asmenys su tais, kurie nuolat užsidarę savame kiaute ir mažai ką suprantantys. Tą puikiai galime stebėti ir skirtingose šalyse, kur bendros kalbos tarpusavyje dažnai neranda vadinamosios aukšto ir žemo pasitikėjimo visuomenės. Juk dėl to ir Lietuvai dažnai sunku susikalbėti su Skandinavijos šalimis ar Rusija – kiekviena iš jų remiasi savo visuomenės pozicija, kur tolerancija suvokiama visiškai skirtingai.

 Iš tiesų skirtingi požiūriai susiformuoja labai nesunkiai. Tarkim, jei iš vaiko, kuris mokykloje elgiasi kažkaip kitaip nei įprasta, nuolat šaipomasi, jis greičiausiai po to bijos išsiskirti iš savo bendraamžių ir įgys kompleksą visam gyvenimui. Tas pats ir su visuomene – jeigu jai nuolat diegiama mintis, kad gerai yra tik tai, kas įprasta ir tradiciška, bet koks nukrypimas nuo šios normos bus atmestas. Tad ir RsV veikla tokiu atveju labai komplikuojasi, nes turi rinktis – arba vystyti ją tokią, kokia priimtina tai visuomenei, arba iškart susilauksi priešingos reakcijos. Lietuvoje mes tai stebime nuolat – Ševrono atėjimas į Lietuvą, atominė elektrinė, lytinių mažumų ir dauguma įvairių kitų idėjų, kurios iš principo yra naujos, labai greitai atmetamos. Bet blogiausia yra tai, kad šitaip realybę suvokiančiai visuomenei labai nesunku specialiai pakišti mintį, kad visam tam privaloma priešintis. Garsiai neįvardinsime, kas to siekia, bet visiems turbūt ir taip aišku – turime nedraugiškai nusiteikusių kaimynų, kurie, patys tokioje aplinkoje gyvendami, puikiai išmano netolerantiškos visuomenės dėsnius. Tereikia tokius žmones pagąsdinti atomu, Černobiliu, Fukušima, parodyti bėgančio iš krano ir degančio vandens paveiksliuką ir jie nebemąsto, užsidaro savyje ir iškart viskam ima priešintis. Užtenka parodyti šeimą, kurioje vietoj tėvo ir motinos yra dvi moterys, ir žmogus užsiblokuoja – visa tai jam kelia siaubą, atrodo neįprasta, iškart pradedama protestuoti, diskusija nebevyksta, todėl ir jokie ryšiai su visuomene čia tampa nebeįmanomi. Tačiau be viso šito tas pats žmogus visiškai ramiai praeina pro šiukšlių krūvą, ramiai reaguoja į šalia geriančius kaimynus ar už sienos girdimą smurtą šeimoje – juk tai vaizdai, kurie nėra tokie neįprasti, tad ir pasipriešinimas tevyksta vangiai. Toleruojant šias apraiškas ir dažnai visai be reikalo priešinantis daugumai vertingų idėjų, sunku kalbėti apie brandžią ir pilietišką visuomenę.

Visgi matydamas, jog Lietuva pamažu juda tolerantiškos visuomenės link, esu įsitikinęs, jog situacija tik gerės. Todėl viliuosi, kad ateityje žmonėms plačiau žvelgiant į pasaulį ir tampant atviresniems diskusijai, mano profesijos atstovams ne tik dirbti taps įdomiau, bet ir prisidėti prie visuomenei naudingų idėjų skleidimo taps lengviau.