Etikett: Viešieji ryšiai

Visiškas atmetimas, arba kodėl Lietuvoje neprigyja geros idėjos

Jau esu kalbėjęs apie tai, kodėl Lietuvoje reikalingi RsV tolerancijai populiarinti. Didžiajai mūsų visuomenės daliai sunkiai gebant priimti „diversity“ apraiškas, tam tikra komunikacinė veikla šalyje yra žymiai sudėtingiau vystoma. Tad su kokiomis problemomis mes, komunikacijos specialistai, šiandien susiduriame?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad gyvenant aplinkoje, kurioje nėra galimybių girdėti daug nuomonių arba galima girdėti tik ją vieną (kaip buvo ir Tarybų Sąjungoje, kurioje mes gyvenome), kalbėti apie RsV net neverta. Tokiu atveju vyrauja propagandinė visuomenė, kurioje viskas remiasi tik vienu požiūriu. Šiuo metu lietuviškam mentalitetui vystantis nuo sovietinio mąstymo link atvirai ir teisingai visuomenei būdingo pasaulio suvokimo, „piaro“ paslaugos įvairėja. Tokioje aplinkoje savo veiklai mes galime surasti žymiai daugiau spalvų, žodžių ir garsų, akcijų atrakcijų ir ko tik besugalvosi, o taip veikti uždaroje visuomenėje būtų žymiai sunkiau. Visgi mūsų šalyje dar galima stebėti labai daug netolerancijos apraiškų, neleidžiančių atskleisti visų ryšių su visuomene galimybių.

Norėdami visuomenei pasakyti kažką naujo, pateikti naujų idėjų, diskutuoti apie tai, kas puikiai išnaudojama kitose šalyse, mes dažnai susiduriame su problema, kurią būtų galima įvardinti kaip „visišką atmetimą“. Žmonės nepasirengę klausytis to, kas yra nauja, nes jau vien šis faktas yra suvokiamas kaip kažkas baisaus, negero, nesuprantamo, todėl ir normali diskusija vykti čia negali. Jos pradžia įmanoma tik tada, kai tokie žmonės siektų išsilavinimo, perskaitytų daugiau knygų, pamatytų platesnį pasaulį. Nes diskutuoti su žmogumi, kuris tam nėra pasirengęs, paprasčiausiai neišeina. Juk dažniausiai normali diskusija niekada nesivysto ten, kur tai daryti bando išsilavinę, daug matę, supratingi ir atviri pasauliui asmenys su tais, kurie nuolat užsidarę savame kiaute ir mažai ką suprantantys. Tą puikiai galime stebėti ir skirtingose šalyse, kur bendros kalbos tarpusavyje dažnai neranda vadinamosios aukšto ir žemo pasitikėjimo visuomenės. Juk dėl to ir Lietuvai dažnai sunku susikalbėti su Skandinavijos šalimis ar Rusija – kiekviena iš jų remiasi savo visuomenės pozicija, kur tolerancija suvokiama visiškai skirtingai.

 Iš tiesų skirtingi požiūriai susiformuoja labai nesunkiai. Tarkim, jei iš vaiko, kuris mokykloje elgiasi kažkaip kitaip nei įprasta, nuolat šaipomasi, jis greičiausiai po to bijos išsiskirti iš savo bendraamžių ir įgys kompleksą visam gyvenimui. Tas pats ir su visuomene – jeigu jai nuolat diegiama mintis, kad gerai yra tik tai, kas įprasta ir tradiciška, bet koks nukrypimas nuo šios normos bus atmestas. Tad ir RsV veikla tokiu atveju labai komplikuojasi, nes turi rinktis – arba vystyti ją tokią, kokia priimtina tai visuomenei, arba iškart susilauksi priešingos reakcijos. Lietuvoje mes tai stebime nuolat – Ševrono atėjimas į Lietuvą, atominė elektrinė, lytinių mažumų ir dauguma įvairių kitų idėjų, kurios iš principo yra naujos, labai greitai atmetamos. Bet blogiausia yra tai, kad šitaip realybę suvokiančiai visuomenei labai nesunku specialiai pakišti mintį, kad visam tam privaloma priešintis. Garsiai neįvardinsime, kas to siekia, bet visiems turbūt ir taip aišku – turime nedraugiškai nusiteikusių kaimynų, kurie, patys tokioje aplinkoje gyvendami, puikiai išmano netolerantiškos visuomenės dėsnius. Tereikia tokius žmones pagąsdinti atomu, Černobiliu, Fukušima, parodyti bėgančio iš krano ir degančio vandens paveiksliuką ir jie nebemąsto, užsidaro savyje ir iškart viskam ima priešintis. Užtenka parodyti šeimą, kurioje vietoj tėvo ir motinos yra dvi moterys, ir žmogus užsiblokuoja – visa tai jam kelia siaubą, atrodo neįprasta, iškart pradedama protestuoti, diskusija nebevyksta, todėl ir jokie ryšiai su visuomene čia tampa nebeįmanomi. Tačiau be viso šito tas pats žmogus visiškai ramiai praeina pro šiukšlių krūvą, ramiai reaguoja į šalia geriančius kaimynus ar už sienos girdimą smurtą šeimoje – juk tai vaizdai, kurie nėra tokie neįprasti, tad ir pasipriešinimas tevyksta vangiai. Toleruojant šias apraiškas ir dažnai visai be reikalo priešinantis daugumai vertingų idėjų, sunku kalbėti apie brandžią ir pilietišką visuomenę.

Visgi matydamas, jog Lietuva pamažu juda tolerantiškos visuomenės link, esu įsitikinęs, jog situacija tik gerės. Todėl viliuosi, kad ateityje žmonėms plačiau žvelgiant į pasaulį ir tampant atviresniems diskusijai, mano profesijos atstovams ne tik dirbti taps įdomiau, bet ir prisidėti prie visuomenei naudingų idėjų skleidimo taps lengviau.

Ryšių su visuomene reputacija šiandien

Taip jau nutiko, jog dažnai įvairių profesijų atstovai vadovaujasi patarle: „Batsiuvys be batų“. Dažniausiai taip jau būna, kad pas laikrodininką neveikia laikrodis, o pas batsiuvį – suplyšę batai. Ne išimtis ir ryšiuose su visuomene. Nors ši veikla – tai reputacijos kūrimas ir nuolatinis konsultavimas jos klausimais, pati ryšių su visuomene profesija visuomenėje turi pakankamai prastą reputaciją. Tik nedidelė jos dalis suvokia, kad ši veikla yra gera ir tinkama.

Tenka pripažinti, jog ir mes, komunikacijos specialistai, patys esame atsakingi už tai, kokia RsV reputacija yra susiformavusi šiandien ir kokios mintys apie mus sklando visuomenėje. Paskendus nuolatinėje darbų virtinėje, mums lieka per mažai laiko papasakoti apie tai, kas iš tiesų mes esame, ką veikiame ir ko siekiame. Be to dažnai savo profesijos reputacijai mes kenkiame ne tik nieko nedarydami, bet, priešingai, ir veikdami. Neretai man tenka sutikti žmonių, kurie savo veiklą įvardija kaip ryšius su visuomene, nors iš tiesų jų darbas su tuo neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, internete kartą teko matyti „ryšių su visuomene“ agentūros svetainę, kurioje prie teikiamų paslaugų kaip vienas iš problemos sprendimo ir viešinimo būdų buvo nurodyta bado akcijos organizavimo galimybė – esą: „Jei reikės, mes už jus pabadausime“. Tokią paslaugą, kai sukuriamas dirbtinas įvykis, kilęs ne iš savų pažiūrų ir įsitikinimų, vadinti ryšiais su visuomene būtų absurdiška, todėl veikiau tą reikėtų aiškiai įvardinti kaip žmonių apgaudinėjimą.

Plačiai vyraujantį požiūrį į ryšius su visuomene galima pastebėti jau vien paklausius politikų ir visuomenės veikėjų – jiems kalbant apie „piarą“ šiai veiklai beveik visada priskiriamas neigiamas atspalvis. Šiems žmonėms siekiant sukritikuoti oponentą dažniausiai sakoma, jog pastarasis „užsiima piaru“, „čia viešieji ryšiai“ ir pan. Labai dažnai asmenys, kurie vysto aktyvią komunikaciją, tokių žmonių yra apibūdinami, kaip nieko doro nenuveikiantys ir tiesiog bandantys pasinaudoti viešaisiais ryšiais. Visuomenėje dominuoja nuomonė, jog RsV specialistai užsiima žmonėms nesuprantamu akių dūmimu, kad jie naudoja tam tikras slaptas technologijas bandydami jais manipuliuoti. Paradoksalu, tačiau būtent toks šiuo metu yra mano profesijos įvaizdis. Ir tik šioje sferoje dirbantys žmonės suvokia, jog iš tiesų viešumoje dominuojanti RsV samprata tėra tik nesuprantami šios veiklos atspindžiai – iš tiesų tokie dalykai su tikruoju „piaru“ neturi nieko bendra.

Imu galvoti, kur dingo tikroji šios veiklos sampratos pusė? Juk, mano nuomone, RsV yra gera, pozityvi, gerbtina profesija, kurią rinktis ir išmanyti turėtų daugelis žmonių, negalvodami, jog šie specialistai veikia kažką blogo. Esu įsitikinęs, jog „piaras“ yra socialios, bendraujančios visuomenės pagrindas. Gyvenant pasaulyje, kuriame vis dažniau reikia keistis informacija, komunikacijos profesionalo vaidmuo tampa ypač svarbus. Tokioje aplinkoje nuolat daugėja asmenų, norinčių skleisti žinią apie save, tačiau dauguma jų susiduria su paprasta problema – ne visi tą sugeba. Todėl dažnai man yra juokinga klausytis pastebėjimų, kuomet sakoma: „Šitas politikas kalba pats, o šitam politikui kalbas rašo“. Juk iš tiesų nei viena nei kita negali būti smerktina. Ar politikas pats rašo savo kalbas, blogą, prižiūri savo Facebook’o puslapį, ar kažkas tą daro už jį, esmės nekeičia – abiem atvejais skaitytoją pasiekia to paties žmogaus mintys, kurioms pastarasis pritaria ir nori jomis pasidalinti. Juk ne visi medikai, verslininkai ar politikai iš prigimties yra puikūs komunikatoriai, ne visi jie žino, kaip efektyviai papasakoti visuomenei apie tai, ką gero ir naudingo jos labui jie nuveikia. Taigi šiuo atveju komunikacijos specialistas žmogui, nemokančiam komunikuoti, paprasčiausiai padeda tinkamiausiu būdu tą padaryti.

RsV veikla, mano giliu įsitikinimu, ypatingai nei bet kuri kita yra skaidri ir paremta pasitikėjimu. Tai gana sunkiai išmatuojami dalykai, tačiau tiesa yra tokia – vienas netinkamas žingsnis, vienas apsimelavimas ar apgavystė gali be galo pakenkti vystant ryšius su visuomene. Tokiu atveju niekada negali žinoti, kada šie netinkami tavo darbai išlįs, be to, greičiausiai jie pasirodys būtent tada, kai nuo to priklausys konkretaus tavo darbo rezultatas. Matematika čia paprasta – jei vieną kartą padarei netinkamą žingsnį, kažką apgavai, nupirkai, iškart tampi labai pažeidžiamas, susvyruoja tavo reputacija. Neigiamos pasekmės tokiu atveju tiesiogiai paliečia ir klientą, nes kiekviena apie jį pasakyta mintis dėl prieštaringų tavo paties žingsnių automatiškai taip pat tampa nepatikima. Žmonėms paprasčiausiai nieko nebereiškia tiesiog imti ir pasakyti: „Kas jau kas, bet tu gal verčiau patylėk“.

Todėl visi ryšių su visuomene specialistai, turi atsakingai įvertinti kiekvieną savo žingsnį. Teisingai veikdami ir atrasdami laiko aplinkiniams paaiškinti, kas mes iš tiesų esame, ką veikiame ir ko siekiame, galėtume tikėtis ryškaus postūmio, kuriant ir palaikant ne tik klientų, bet ir savo profesijos reputaciją.