Etikett: Visuomenė

Kodėl melas – bespalvis, o tiesa – spalvota?

Paradoksalu, kad būdamas toks margas, pasaulis kupinas kraštutinumų. Esu ne kartą girdėjęs sakant: „Vienos tiesos nėra. Yra daug tiesų“ – arba – „Tai yra tiesų tiesa ir visi turime ja tikėti“. Blogiausia, kad kiekvienas, taip sakantis, iš tiesų pats sunkiai atskiria tiesą nuo melo, nes matydamas vien juoda arba balta iš ties spalvotame pasaulyje dažnai neįžvelgia esmės. O melas šiandien gali net labai priminti tiesą. Vis dėlto viskas daug paprasčiau nei gali pasirodyti. Tiesa egzistuoja ir ją labai lengva pagrįsti faktais, įrodyti remiantis teisingais, apčiuopiamais argumentais. Netiesą įrodyti daug sudėtingiau, nes melą gali pagrįsti tik dar didesniu melu. O yla iš maišo, kaip sako liaudies išmintis, linkusi išlįsti.

Grįžkime prie pamatinių gėrio ir blogio sąvokų. Iš prigimties žmogus sutvertas aplink save skleisti gėrį ir kurti naujus, prasmingus dalykus. Dar 1943-aisiais amerikiečių psichologo Abrahamo H. Maslow publikuota poreikių piramidės teorija skelbė, kad aukščiausias žmogaus poreikių laiptelis – moralės, kūrybos, faktų priėmimo siekis ir, žinoma, išankstinio nusistatymo neturėjimas. Tik tuomet, kai gali save realizuoti ir kurti, žmogus jaučiasi laimingas. Galiausiai gėrio skleidimu ir kūryba užsiimama nesąmoningai, pernelyg nesvarstant, nes tokia jau ta mūsų prigimtis. Vis dėlto visuomet atsiranda ir tokių, kurie nenori kurti ir daryti gera, todėl siekia į savo susikurtą bespalvę ertmę įtraukti aplinkinius. Jie mėgaujasi darydami blogus darbus, specialiai kenkdami ir niekindami šalia esančiuosius.

Tiek kūrėjai, tiek griovėjai iš prigimties socialūs ir tarpusavyje komunikuojantys, tad norint nuveikti didesnius darbus, supranta, kad reikia kitų paramos. Kūrėjams sulaukti pagalbos nėra sunku, užtenka papasakoti savo tikslus bendraminčiams ir jie greitai prisidės. O štai griovėjams kur kas sudėtingiau – reikia įtikinti, kad jų skleidžiamas blogis ir melas yra „tiesa“. Vadinasi, jie turi išgalvoti „tiesą“ ir stengtis ją pagrįsti. Būtent todėl tokie žmonės pernelyg dažnai teisinasi ir vaidina aukas. O juk mes, iš prigimties empatiškos būtybės, visuomet užjaučiame nuskriaustuosius. Prisiklausius tokios „aukos“ skleidžiamos netiesos dažnas nė pats to nepastebi, kaip atsiduria neteisingos informacijos migloje. Būtent taip reikėtų vadinti melu grįstą informaciją – užliūliuojančia ir akis aptraukiančia migla. Viešųjų ryšių srityje tai vadinama juodosiomis technologijomis, politikoje – propaganda, buitiniame lygmenyje – tiesiog šmeižtu.

Žmogaus psichika gana trapi, tad ją paveikti, jei jis pats leidžiasi, niekų darbas. Kuo daugiau į galvą kišama neigiamos, melagingos informacijos, tuo didesnėje migloje žmogus atsiduria ir iš jos išlįsti kas kart darosi vis sudėtingiau. Migla plečiasi ir tirštėja, kol galiausiai tampama kokios nors niekam tikusios sąmokslo teorijos fanatikais. Dažniausiai griovėjai naudoja labai paprastą formulę. Paima nuogą tiesą ir it vidurvasarį aprengia šiltu megztiniu – mat, kaip aiškina liaudies išmintis, kuria netikėti juk būtų nuodėmė – šiluma kaulų nelaužo. Kitaip sakant, griovėjai verčia abejoti tiesa meluodami apie mums svarbias vertybes. Tarkime, aiškina, kad abejojimas yra demokratijos pagrindas, esą egzistuoja daug nuomonių, yra kelios tiesos. Kuo mažiau žmogus išsilavinęs ir kuo siauresnis jo akiratis, tuo jį lengviau apgauti, įtikinti, pripūsti miglos į akis. Tokie žmonės nemato toliau savo namų sienų, gyvena apsistatę tvoromis ir nieko neįsileidžia. O tiesa, būdama etikos giminaitė, yra taktiška ir nenori būti nekviesta viešnia. Visai kitaip nei apsimetėlis melas. Jam reikia bet kokia kaina įtikinti, kad būtent jis yra tiesa. O tai padaryti niekada nemačiusiems ir neregėjusiems tikrosios tiesos visai nesudėtinga. Melas iš esmės yra griovėjas, todėl sugriauti tvorą ir apsilankyti nekviestam jam niekų darbas, kitaip nei kuriančiai tiesai.

Kaip reikėtų išlįsti iš šio užburtų tvorų pasaulio ir atsisukti į tiesą? Kaip išsklaidyti tirštą miglą ir praregėti? Paprasčiausiai plėsti akiratį, be perstojo domėtis, lavintis, siekti susipažinti su faktais, statistika, gauti informacijos iš kelių skirtingų ir aiškių šaltinių. Tikros, o ne propagandos tikslais sukurtos informacijos autorius niekada nesislepia po nežinomais pseudonimais ir nevengia atsakyti į nemalonius klausimus, jis remiasi keliais skirtingais, gerai žinomais ir patikimais šaltiniais. Jis nepalieka pagrindo abejonėms ir priverčia mąstyti, o ne pateikia jau sukramtytą informaciją.

Galiausiai, reikia pripažinti, kad gyvename sergančioje, bet sparčiai sveikstančioje visuomenėje. Kūrėjai gydytojai turi vaistų ir moka tinkamai jais pasinaudoti. Jei anksčiau ligonis buvo įsitikinęs, kad egzistuoja vien tik juoda arba balta, šiandien jis jau moka atskirti ir mėlyną, raudoną, geltoną ir net žalią spalvas. O kiek dar esama atspalvių! Norint tobulėti ir sekti Skandinavijos bei vakarų valstybių pavyzdžiais mums būtina nuosekliai skleisti tiesą ir jokiu būdu vieniems kitų neapgaudinėti. Tai bene pagrindinė informacijos skleidėjų funkcija. Kita vertus, tai pamatinė etikos taisyklė, egzistuojanti jau daugybę metų. Kuo daugiau meluojame aplinkiniams, tuo tirštesnę miglą sukuriame ir siauriname savo, kaip informacijos skleidėjų veiklą. Kuo daugiau iškomunikuojame tiesos, tuo labiau plečiame savo galimybes, nes tiesa visada kur kas labiau vertinama nei melas.

Reikia suprasti, kad nėra daugybės tiesų, esama daugybė vienos tiesos atspalvių, nes gėrio pasaulis margas. O štai melas yra tik vienas ir jis bespalvis, nuobodus, bukas. Svarbu suvokti, kad turime  rinktis ne tarp tiesos ir melo, o tarp daugybės tiesos atspalvių ir visada patys skleisti tiesą. Tiesos pasaulis leidžia mums ginčytis, įrodinėti ir diskutuoti. Išmokime gyventi spalvingiau.

Ryšių su visuomene reputacija šiandien

Taip jau nutiko, jog dažnai įvairių profesijų atstovai vadovaujasi patarle: „Batsiuvys be batų“. Dažniausiai taip jau būna, kad pas laikrodininką neveikia laikrodis, o pas batsiuvį – suplyšę batai. Ne išimtis ir ryšiuose su visuomene. Nors ši veikla – tai reputacijos kūrimas ir nuolatinis konsultavimas jos klausimais, pati ryšių su visuomene profesija visuomenėje turi pakankamai prastą reputaciją. Tik nedidelė jos dalis suvokia, kad ši veikla yra gera ir tinkama.

Tenka pripažinti, jog ir mes, komunikacijos specialistai, patys esame atsakingi už tai, kokia RsV reputacija yra susiformavusi šiandien ir kokios mintys apie mus sklando visuomenėje. Paskendus nuolatinėje darbų virtinėje, mums lieka per mažai laiko papasakoti apie tai, kas iš tiesų mes esame, ką veikiame ir ko siekiame. Be to dažnai savo profesijos reputacijai mes kenkiame ne tik nieko nedarydami, bet, priešingai, ir veikdami. Neretai man tenka sutikti žmonių, kurie savo veiklą įvardija kaip ryšius su visuomene, nors iš tiesų jų darbas su tuo neturi nieko bendra. Pavyzdžiui, internete kartą teko matyti „ryšių su visuomene“ agentūros svetainę, kurioje prie teikiamų paslaugų kaip vienas iš problemos sprendimo ir viešinimo būdų buvo nurodyta bado akcijos organizavimo galimybė – esą: „Jei reikės, mes už jus pabadausime“. Tokią paslaugą, kai sukuriamas dirbtinas įvykis, kilęs ne iš savų pažiūrų ir įsitikinimų, vadinti ryšiais su visuomene būtų absurdiška, todėl veikiau tą reikėtų aiškiai įvardinti kaip žmonių apgaudinėjimą.

Plačiai vyraujantį požiūrį į ryšius su visuomene galima pastebėti jau vien paklausius politikų ir visuomenės veikėjų – jiems kalbant apie „piarą“ šiai veiklai beveik visada priskiriamas neigiamas atspalvis. Šiems žmonėms siekiant sukritikuoti oponentą dažniausiai sakoma, jog pastarasis „užsiima piaru“, „čia viešieji ryšiai“ ir pan. Labai dažnai asmenys, kurie vysto aktyvią komunikaciją, tokių žmonių yra apibūdinami, kaip nieko doro nenuveikiantys ir tiesiog bandantys pasinaudoti viešaisiais ryšiais. Visuomenėje dominuoja nuomonė, jog RsV specialistai užsiima žmonėms nesuprantamu akių dūmimu, kad jie naudoja tam tikras slaptas technologijas bandydami jais manipuliuoti. Paradoksalu, tačiau būtent toks šiuo metu yra mano profesijos įvaizdis. Ir tik šioje sferoje dirbantys žmonės suvokia, jog iš tiesų viešumoje dominuojanti RsV samprata tėra tik nesuprantami šios veiklos atspindžiai – iš tiesų tokie dalykai su tikruoju „piaru“ neturi nieko bendra.

Imu galvoti, kur dingo tikroji šios veiklos sampratos pusė? Juk, mano nuomone, RsV yra gera, pozityvi, gerbtina profesija, kurią rinktis ir išmanyti turėtų daugelis žmonių, negalvodami, jog šie specialistai veikia kažką blogo. Esu įsitikinęs, jog „piaras“ yra socialios, bendraujančios visuomenės pagrindas. Gyvenant pasaulyje, kuriame vis dažniau reikia keistis informacija, komunikacijos profesionalo vaidmuo tampa ypač svarbus. Tokioje aplinkoje nuolat daugėja asmenų, norinčių skleisti žinią apie save, tačiau dauguma jų susiduria su paprasta problema – ne visi tą sugeba. Todėl dažnai man yra juokinga klausytis pastebėjimų, kuomet sakoma: „Šitas politikas kalba pats, o šitam politikui kalbas rašo“. Juk iš tiesų nei viena nei kita negali būti smerktina. Ar politikas pats rašo savo kalbas, blogą, prižiūri savo Facebook’o puslapį, ar kažkas tą daro už jį, esmės nekeičia – abiem atvejais skaitytoją pasiekia to paties žmogaus mintys, kurioms pastarasis pritaria ir nori jomis pasidalinti. Juk ne visi medikai, verslininkai ar politikai iš prigimties yra puikūs komunikatoriai, ne visi jie žino, kaip efektyviai papasakoti visuomenei apie tai, ką gero ir naudingo jos labui jie nuveikia. Taigi šiuo atveju komunikacijos specialistas žmogui, nemokančiam komunikuoti, paprasčiausiai padeda tinkamiausiu būdu tą padaryti.

RsV veikla, mano giliu įsitikinimu, ypatingai nei bet kuri kita yra skaidri ir paremta pasitikėjimu. Tai gana sunkiai išmatuojami dalykai, tačiau tiesa yra tokia – vienas netinkamas žingsnis, vienas apsimelavimas ar apgavystė gali be galo pakenkti vystant ryšius su visuomene. Tokiu atveju niekada negali žinoti, kada šie netinkami tavo darbai išlįs, be to, greičiausiai jie pasirodys būtent tada, kai nuo to priklausys konkretaus tavo darbo rezultatas. Matematika čia paprasta – jei vieną kartą padarei netinkamą žingsnį, kažką apgavai, nupirkai, iškart tampi labai pažeidžiamas, susvyruoja tavo reputacija. Neigiamos pasekmės tokiu atveju tiesiogiai paliečia ir klientą, nes kiekviena apie jį pasakyta mintis dėl prieštaringų tavo paties žingsnių automatiškai taip pat tampa nepatikima. Žmonėms paprasčiausiai nieko nebereiškia tiesiog imti ir pasakyti: „Kas jau kas, bet tu gal verčiau patylėk“.

Todėl visi ryšių su visuomene specialistai, turi atsakingai įvertinti kiekvieną savo žingsnį. Teisingai veikdami ir atrasdami laiko aplinkiniams paaiškinti, kas mes iš tiesų esame, ką veikiame ir ko siekiame, galėtume tikėtis ryškaus postūmio, kuriant ir palaikant ne tik klientų, bet ir savo profesijos reputaciją.